Tekstas iš knygos: Lietuvos bažnyčios, IV tomas: Panevėžio vyskupija. Bronius Kviklys 1984 m. USA
Šv. Kazimiero parapijos bažnyčia
Baltriškių  (kai kur rašoma ir Baltruškės) bažnytkaimis yra 19 km į pietvakarius nuo Zarasų, 6 km j šiaurės vakarus nuo Degučių, 7 km į šiaurės rytus nuo Antalieptės, aukštoje vietoje, Nemuno ir Dauguvos baseinų takoskyros srityje. Tuojau j pietus yra Veprio ir Kunigėlio ežerai.
Baltriškių apylinkės buvo gyvenamos jau prieš porą tūkstančių metų, yra nemaža to laikmečio kultūros paminklų, tačiau istoriškai pirmą kartą vardas žinomas nuo XVIII a. pabaigos. Greičiausiai tada čia buvo Vencavų dvaro palivarkas.
Katalikų bažnyčia čia įsteigta gana vėlai, norint sutrukdyti rusinimo bei pravoslavijos plitimą, kuris buvo vedamas per rusų vienuolyną Antalieptėje.
Bažnyčios statyba ir fundacija glaudžiai susijusi su Zavadskų pavarde. Hermanas Zavadskas, vienas Steponiškio viensėdijos savininkų, istorinės Lietuvos bajoras, buvo didelių gabumų vyras, nors savamokslis, bet apsiskaitęs. Apylinkėje buvo žinomas savo teisiniais patarimais, rašė prašymus aukštiems caro pareigūnams, vertėsi sodininkyste ir ypač pasižymėjo savo fisharmonijų gamyba, grojo įvairiais instrumentais. Bet asmeniniame gyvenime nebuvo laimingas. Mat jo nuotaka (rusė) ką tik po jungtuvių, pasikėlusi nuo puotos stalo, pareikalavusi arklių vykti į Degučių paštą telegramos išsiųsti; nesutikusi, kad sužadėtinis ją lydėtų. Degučiuose sėdusi į diližaną, išvykusi Petrapilio kryptimi. Hermanas jos daugiau ir nebematęs. Jai buvęs reikalingas ne vyras, tik bajorystės titulas.

Hermano brolis Adomas ir jo žmona Elena Zavadskai padovanojo steigiamai Baltriškių bažnyčiai valaką žemės, įrašydami sąlygą, kad sekmadieniais iš sakyklos būtų skaitoma evangelija lenkų kalba ligi judviejų galvos. Antroji sąlyga buvusi, kad altoriaus dešinėje pusėje būtų įruoštos Zavadskų klaupkos, kuriose jie vieni ar su savo svečiais galėtų sėdėti. Šios sąlygos buvo priimtos ir vykdomos. O kairėje altoriaus pusėje buvo Antano Zaštauto iš Savičiūnų kaimo klaupkos, nes ir jis steigiant bažnyčią buvo pasižadėjęs aukoti tam tikrą sumą altoriaus įruošimo reikalams. Zaštautas ištesėjo savo pažadą tik prieš mirtį, tačiau savo altoriaus jis nematė. Prie naujo altoriaus pamaldos buvo atlaikytos tik už jo fundatoriaus sielą 1930 m., laidotuvių metu.
Vyskupas K. Paltarokas, apie 1930 m. vizituodamas Baltriškes, patyrė apie evangelijos lenkų kalba skaitymą vien tiktai fundatorei. Grįžęs į Panevėžį, prisiuntė Elenai Zavadskienei-Stankevičienei gražiuose apdaruose lenkų kalba evangelijų knygą su patarimu pasiskaityti . . . Tačiau fundatorė nenusileidusi ir reikalavusi skaityti iš sakyklos.
Kunigams, nemokantiems lenkų kalbos, evangelijos skaitymas sudarydavo keblumų, o kartais sukeldavo ir juoką. Taip klebonas kun. Edv. Vaišnoras, nemokėdamas lenkų kalbos, beskaitydamas šitaip suklupo: Žodis „szczerze" jam buvo neįkandamas. Jis jį skiemenavo — ,Sz cz szcze . . . rže . . . rže" (necenzūriškai kalbant, reiškia „šlapinasi" ar „žvengia"). Kurie parapijiečiai suprato lenkiškai, juokėsi, prunkštė, trypė kojomis. Po panašių pasikartojimų kartą maldininkai pradėjo baubti, šaukti ir reikalauti, kad evangelija nebūtų daugiau lenkiškai skaitoma.
1913 m. Baltriškėse buvo pastatyti laikinieji maldos namai. Jie stovėjo minėtų Zavadskų dovanotame 22 ha žemės sklype. Bažnytėlė buvo mažytė, varpas kabojo ant 4 įkastų stulpų, neaptvertas.
Kaip atrodė ta laikinoji pastogė, žinių mums suteikė baltriškėnas P. Laurinavičius: „Mano vaikystėje (apie 1914—1920 m.) ryškiai glūdi Baltriškių parapijos maldos namų vaizdas — medinis pastatas, šiaudais (varpomis žemyn) dengtu stogu, į kluoną panašus, be jokio bokšto, šopa vadinamas. Pamaldų metu, pučiant stiprokam vėjui, pastogėje blaškėsi tuščios varpos, užgęsdavo ant altoriaus žvakių plevėsuojančios liepsnos. Altorius buvo lyg ir marmurinis, su paauksuotom briaunom, baroku stiliaus, išlenktas per vidurį. Virš altoriaus kabojo metalinis Švč. M. Marijos paveikslas mėlyname fone, su žėrinčioms aplink karūną žvaigždėm; paveikslas panašus j Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą. Jo viršus lietė pastato šiaudinį stogą. Žvirbliukai, prilindę pro pastogės plyšius, lakstė po bažnyčią, čirškėjo; juos sekė ne tiktai vaikų, bet ir suaugusių žvilgsniai. Bobinčiuje stovėjo Hermano Zavadsko gamybos fisharmonija — maži vargonėliai."
Bažnyčios statybos istorija savotiškai įdomi. 1918 m., tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, parapijos ribose susikūrė lietuvių komitetas. Bet 1919 m. bolševikai gretimame Balčių dvare įkūrė savo raudonąjį komitetą, kurio pirmininku, kažkaip neapsižiūrėjus, buvo paskirtas labai pamaldus vietos lietuvis L. Kiela. Didžiausias jo darbas, atliktas per 3 dienas, buvo naujos klebonijos pastatymas, šiam reikalui atvežant Ligajos mokyklos namą bei kitus pastatus. Kiela pasirūpino, kad bažnyčia tuojau gautų statybinės medžiagos, o taip pat paskelbė varžytynes dailidėms bažnyčiai statyti. Tuo šio „komisaro" veikla ir baigėsi. Nepriklausomybės kovoms laikinai aprimus, 1920 m. Baltriškėse buvo pastatyta medinė, laužtu galu, kiek j daržinę panaši bažnytėlė su 20 m aukščio bokštu, papuoštu kryžiumi, padarytu iš geležies laužo saulės spindulių pavidalu. Visa statyba tais laikais apmokėta natūra. Ji atsiėjo 14 pūdų lašinių, 3 pūdus sviesto, 35 pūdus rugių bei kviečių ir 5 pūdus druskos. Tais pačiais metais ją pašventino Salako klebonas kun. Antanas Kryžanauskas.
Architektūra. 1920 m. statyta medinė bažnytėlė yra tradicinio pavidalo, lyg būtų statyta praėjusiuose šimtmečiuose. Stogas laužytais galais: priekyje su trapeciniu frontonu, gale su čiukuru, nuolaidus. Ant fasado uždėtas gana stambus dviejų tarpsnių bokštelis su aukštos piramidės stogeliu ir geležiniu kryželiu. Bažnytėlės ilgis 22 m, plotis 10 m, bokšto aukštis nuo žemės 20 m. Gulsčių lentelių apkalas suskaidytas siaurais piliastrais. Yra trys altoriai. Priešais bažnyčią stovi stulpinė varpinėlė, be sienų, su įstrižais spyriais. Jos stogelis dvišlaitis. Šventorius aptvertas akmenų mūru.
Pirmieji Baltriškių kuratai, rūpinęsi bažnyčios statyba bei įruošimu, buvo: kunigai F. Vitkauskas, Justinas Ribokas, Simonas Žižys.
Kun. J. Ribokas buvo praktiškas, sumanus, daugiau komersantas, kaip dvasininkas. Išėjęs iš bažnyčios, persirengdavo namuose austais civiliais drabužiais ir eidavo prekiauti j savo suorganizuotą kooperatyvą. Jis taip pat įstiklindavo ūkininkų atneštus langų rėmus, atsverdavo druską, išimdavo iš statinės silkes, rūpestingai suvyniodavo, įpildavo j butelius žibalą ir pan. Drauge buvo nepamainomas stalius, valčių dirbėjas. Dėl tokios laisvesnės jo laikysenos pamaldžių parapijiečių tarpe kilo nepalanki reakcija. Vyskupo Pr. Karevičiaus vizito metu jis buvo įskųstas specialiai šiam reikalui sudaryto „komiteto", ir kuratas iškeltas j kitą parapiją.
Naujos bažnyčios įrengimus atliko vyriausias statybos meistras Vyšniauskas iš Užsteponės. Jis savo pamiškėje stovinčioje grytelėje gamino klumpes ir atliko kitus naudingus darbus.
Aukas bažnyčios statybos bei įrengimo reikalams, be kitų, padėjo rinkti ir Savičiūnų J. Laurinavičius. Jis vežiojo kun. Riboką po Dusetų, Jūžintų, Kamajų ir Svėdasų parapijas. Kartą Dusetose klebonas pasiuntė jį nupirkti už surinktus pinigus degtinės. Laurinavičiui atrodė, kad šiuo atveju pirkti degtinę būtų sunki nuodėmė . . . Grįžęs teisinosi jos negavęs. Klebonas išvadino jį žiopliu, nuėjo pats ir grįžo 6 buteliais nešinas. Mat degtinė buvo labai reikalinga meistro Vyšniausko ir kitų darbininkų paskatai.
Iš kitų kuratų dar minėtini: kunigai Kazimieras Tūriai (totoriškės kilmės), B. Beinaravičius. Nepriklausomo gyvenimo pabaigoje ir okupacijų metais (bolševikmečio, vokietmečio ir vėl bolševikmečio metu) kuratu buvo kun. Edvardas Vaišnora. Tai poetas, humoristas, humoristinių eilėraščių autorius. Sėdint prie vaišių stalo, jam užtekdavo vos kelių minučių susikaupti, ir po to jis improvizuodavo nepaprasto sąmojaus eilėraščius apie ten esančius asmenis. Pokario metais jis buvo bolševikų apkaltintas rėmęs partizanus, buvo kalinamas, nuteistas ir išsiųstas į Sibirą, iš kurio grįžo pusiau paralyžiuotas. Mirė 1982.IV.22 Kupiškio altarijoje. Be kitų atliktų darbų, jis parapijiečių aukomis baigė įruošti bažnyčios vidų, pastatė Dievo stalą, sakyklą, įtaisė bažnytines vėliavas ir kt. Stulpinėje varpinėje kabojo didelis Belgijoje liedintas Bružo iš Bružų kaimo padovanotas varpas.
Pažymėtina, kad kiekvienos okupacijos metu brangus varpas būdavo ištikimų parapijiečių nukabinamas ir užkasamas saugioje vietoje. Bolševikai ir ypač vokiečiai teiraudavosi, kur jis paslėptas, tačiau susekti nepavykdavo.
Nors Baltriškės tapo bažnytkaimiu, tačiau neišaugo. Vietovė priklausė Antalieptės valsčiui, parapija buvo Dusetų filija ir priklausė Zarasų dekanatui. 1940 m. turėjo 1742 parapijiečius.
Bažnyčioje kasmet buvo švenčiami 4 atlaidai: Bažnyčios globėjo Šv. Kazimiero, Šeštinių, Švč. M. Marijos Aplankymo ir Šv. Pranciškaus žaizdų.
Baltriškių bažnyčia II pasaulinio karo metu nukentėjo. Centnerio svorio sviedinys per stogą įkrito į bažnyčią, pralaužė lubas, išmušė dalį sienos prie šoninių durų ir pamato, bet viduje, be išdaužytų langų, nedaug tepakenkė, nes nesprogo. Pokario metais bažnyčia buvo sutaisyta ir padaryti nuostoliai beveik nėra matomi.
Pastaruoju metu, esant okupuotoje Lietuvoje kunigų trūkumui, Baltriškių parapija nuolatinio kunigo nebeturi. Dažniausiai ją aptarnauja Daugailių klebonas.
Dabar Baltriškės priskirtos Zarasų rajono Steponiškių apylinkei ir yra kolchozo centras. 1959 m. 34 gyventojai.
Baltriškių apylinkėse buvo įdomių religinių paminklų. Nemaža kryžių pastatė Bružas iš Bružų kaimo, carinės priespaudos laikais lankęs apylinkės gyventojus, aiškinęs žmonėms lietuviams katalikams priešišką rusų politiką. Jis statė pakelėse ir kitur lietuviškus kryžius, kuriems medį „pasiskolindavo" iš Pažemio dvarininko Kelpšo miško. Niekas jo neįskundė, nes jo žygiams pritarė. Savičiūnų kaimo kapinaitėse stovėjo gražaus Bružo darbo ornamentuotas kryžius. Kiti pastatyti prie kryžkelių j Antalieptę, Degučius, Vencavus, Pažemio miške, prie Salinio ežero Šventame Šaltinyje, kartais Paringe vadinamame. Čia ant beržo kamieno kabojo ir jo darbo koplytėlė. Bružas buvęs pasiturintis ir todėl dovanojęs Baltriškių bažnyčiai jau minėtą varpą. Apie jo „turtus" buvo sukurta įvairių pasakojimų, jų tarpe, kad jis Bružų kalnelyje iškasęs lobį ir todėl galėjęs ne tik įtaisyti varpą, bet ir išleisti sūnų j kunigus. Tačiau iš tiesų jis nebuvo labai turtingas. Gal tik savo kruopščiu darbu įstengė atlikti minėtus darbus ir pastatyti apylinkėje kelioliką kryžių.