Liudijimai

Paprašėme Tobijo ir Saros namų svečių bei krikščioniško palydėjimo dalyvių pasidalinti patirtomis malonėmis.

Apie krikščionišką konsultavimą (palydėjimą) Tiberiados bendruomenėje sužinojau iš draugės, todėl nusprendžiau nuvykti ir aš, nes buvau priėjusi savo gyvenime tokį etapą, kad tarsi praradau save, nebežinojau nei kas aš, nei ko noriu gyvenime. Artėjo atostogų metas, todėl nusprendžiau jas pradėti kiek kitaip nei visad, skirdama kelias dienas tiktai sau, išeinant iš komforto zonos, naujai susitinkant su pačia savimi. Konsultacijų metu mane palydintis asmuo parodė mane iš šalies, jo įžvalgos taikliai atspindėjo ką išgyvenu, kokie gyvenime įvykiai lėmė tam tikrą elgseną ir kame esu įstrigusi. Teko pačiai sau pripažinti ir priimti tiesą, kuri buvo skaudi ir dangstoma įvairiais būdais. Didelis palengvėjimas buvo, kai galėjau išpažinti sau tiesą, bet su ja nepasilikti, o per užtarimo maldą, kartu su palydinčiu asmeniu bei vienuoliais, atiduoti į Gyvojo Dievo rankas. Po šių konsultacijų išėjau su palengvėjimu bei ryžtu pirmiausia keistis pačiai ir į viską žiūrėti kitomis akimis. Gavau tinkamų patarimų kaip keisti savo mintis ir elgesį, ką daryti tam tikrose pasikartojančiose situacijose, kad būtų sulaužyti seni mąstymo ir elgesio mechanizmai bei vėl neužsibūčiau “savose sultyse”. Čia gautas žinias stengiuosi pritaikyti savo kasdienybėje, tam kad norimus rezultatus pasiekčiau keisdama save, pasirenkant visiškai naują mąstymą bei elgesį.

A.

„Tobijo ir Saros“  namai tai namai, kuriuose norėčiau su šeima praleisti nors vieną savaitgalį. Tai namai, kuriuose yra šiluma, jaukumas ir ramybė. Tai Dievo ir žmonių dovana mūsų skubančiame pasaulyje žmonėms, kurie yra labai pasimetę ir vieniši.
„ Tobijo ir Saros“ namai priima ir mūsų ,moterų tarpusavio pagalbos, grupę „ Viltis“.
Į grupę renkasi moterys, kurių artimieji turi priklausomybių – alkoholiui, narkotikams, pornografijai, darbui ir t.t.
Pradžioje, kai Daiva pradėjo kalbėti man apie šią grupę, aš labai abejojau, nes tuo metu užsidarinėjau nuo žmonių, o ji siūlo grupę. Kilo baimė, išlindo mano nepasitikėjimas savimi ir nežinomybė , kaip bus grupėje, kėlė grėsmę. Tačiau pasitikėjau Daiva, kuri mane jau ilgą laiką lydėjo konsultuodama. Ji ragino mane neužsidaryti nuo pasaulio ir žmonių. Buvo labai sunku perlipti per save. Dabar džiaugiuosi šiuo savo žingsniu. Taigi ką duoda man ši grupė? Pirmiausia pamačiau, kad esu ne viena, antra tai vieta, kurioje jaučiuosi normaliu žmogumi. Trečia – gaunu viltį ir suprantu, kad ne taip jau ir viskas blogai, kaip man atrodo. Buvo ir yra skaudžiausia ,kai suvokiu, kad problema manyje, o ne kitame žmoguje. Pradžioje tai skaudu ir noras tai atmesti, tačiau kai ateinu į gerą rezultatą, tai ir malonumą išgyvenu, kad nuveikiau su savimi gerą darbą.
Grupėje supratau, kad turiu bendravimo problemų ne tik su priklausančiais žmonėmis, bet ir su kitais. Dedu pastangas gyventi vaikystės žaizdas suaugystėje, nekaltinant kitų. Kaip man sekasi? Kartais neblogai, o kartais tai visai prastai.
Labai dėkinga Daivai už palydėjimą, nes yra svarbu, kad ji mus grupėje ir asmeniškai palydi.
Gyvenu dėkingumą broliams už jų maldas, palaikymą, pastangas padėti ir šypsenas.
Dėkoju Daivos vyrui, Vidui. Tai retai matomas žmogus man, bet jo darbai ir nuoširdumas puikiai matomas.

D.

Sveiki,

Esame vedę beveik 17 metų, kartu auginame tris nuostabius vaikus. Prieš 15 metų atsiliepėme į Jėzaus Kristaus šaukimą sekti tikėjimo keliu, gyvenome aktyvų krikščionišką gyvenimą, studijavome Šventą Raštą, prisidėjome prie įvairių bažnyčios tarnysčių. Atrodytų svajonių gyvenimas, tačiau ir mus, du labai žmogiškus krikščionis, ištiko ilgalaikė santykių krizė. Dešimt metų įvairius sunkumus sprendę „už uždarų durų“, saugodami savo garbę, reputaciją, slėpę silpnumus, viešumoje slopinę neigiamus jausmus, priėjome visiško nesusikalbėjimo ribą ir skyrybų klausimą.

Esame dėkingi Dievui, kuris nepaliko mūsų pačių sugedime ir nevilty, bet parodė mums, kad galime prašyti ir sulaukti krikščioniško palydėjimo Tiberiados bendruomenėje.

Krikščioniškas palydėjimas unikalus tuo, kad prieš kiekvieną susitikimų pokalbį meldžiamasi ir prašoma Šventosios Dvasios pagalbos, todėl mums tai stiprino tikėjimą, kad Dievas dalyvauja mūsų šeimos reikaluose. Pokalbių ir praktinių užduočių metu dvasios palydėtoja Daiva ir brolis Pranciškus:  ragino bei sudarė sąlygas saugiam mūsų sunkių jausmų reiškimuisi (daug ginčijomės);  gavome labai naudingų įžvalgų su gyvenimiškais pavyzdžiais savo elgsenai keisti; negailėjo laiko, rodė meilę ir kantrybę; atjautė silpnumuose, bet tuo pačiu drąsino žvelgti tiesai į akis, atsikratant nuodėmingų arba nesąmoningai susiformavusių nuostatų. Krikščioniškas palydėjimas yra labai praktinis, tuo ir patiko, kad neatitrūkstama nuo realybės, kurioje gyveni, bet daug mokoma prisiimti asmeninę atsakomybę, nepamirštant humoro jausmo, poilsio ir paprastumo.

„Eiti“ šią krikščioniško palydėjimo kelionę ir būti praktiniais jos dalyviais, nėra lengva užduotis. Startas yra labai pakylėtas, bet visas kelias iki palaimingo ir laukiamo finišo, labai sunkus. Nuolat reikia pasiryžti, nuolat reikia atleisti ne tik savo antrajai pusei, bet ir sau pačiam, Dievui. Taip, Jūs gerai perskaitėte: atleisti Dievui, ant kurio pykstame tyliai arba itin agresyviai, kurį kaltiname visai nesąmoningai, užduodami gerai visiems žinomą retorinį klausimą: „O kodėl būtent man taip turėjo nutikti?“.

Kur esame dabar? Pusiaukelėje. Manome, kad didžiausias jausmų audras, taip „saugomas“ egoistines nuostatas, konkurenciją, nuoskaudas, pyktį, sužeidimus atvėrėme: vienas kitam, o svarbiausia – Dievui. Keliausime toliau, būsime atviri gydymui, todėl jei pajusite Dievo kvietimą užtarti mus maldoje, būsime Jums be galo dėkingi.

Ir pabaigai. Ar palydėjimas Jums? Ar Jums tai padės? Spręskite patys: jei stringate savo santuokoje, praradote viltį susikalbėti, nustojote mylėti, jaučiatės vienišas ir pasimetęs savo poroje – drąsiai kreipkitės pagalbos. Prisiminkite: jei nusižeminsite ir prašysite sau pagalbos, būtinai jos sulauksite. Dievo malonės veikimas, jūsų asmeninis atkaklumas, atviras nuoširdumas ir kantrybė palydėjimo laikotarpiu, Jūsų sėkmė.

Išeitis visuomet yra, leiskitės palydimi, pamėginkite su tikinčiųjų pagalba pakeisti savo gyvenimą!

R. ir S.

Jeigu vieniems savaitės pradžia prasideda pirmadieniu, man ji prasideda trečiadienio vakaru Tobijo ir Saros namuose. Grupės susitikimas man yra kaip atsparos taškas naujai gyvenimo savaitės pradžiai. Pas Tobijų ir Sarą būnu ramybėje, taikoje su savimi, man čia lengviau priimti savo trūkumus, pažinti savo sužalotumą, niekur neskubėti. Tobijo ir Saros namuose jaučiu pilnatvę, nesijaučiu svetima ir galiu būti tokia, kokia esu – ribota, silpna, tokia, kokia jaučiuosi būtent tuo metu.

Šį projektą laikau kaip neįkainojamą Dievo dovaną man. Projekto “Tobijo ir Saros namai” dėka aš iš naujo pradedu pažinti Dievą. Iki tol turėjau gan iškreiptą Dievo įsivaizdavimą apie Jo meilę ir gailestingumą. Laikiau Jį daugiau Tėvu baudėju ir turėjau ne pagarbą, bet nesveiką Dievo baimę. Dvasios palydėtojos Daivos dėka pradėjau eiti atleidimo kelią savo mirusiems tėvams ir pačiam Dangiškajam Tėvui, kuris , pasak manęs, kaip ir mano biologinis tėvas, paliko mane dar labai mažytę, likimo valiai, brutaliame ir nesveikame mamos alkoholikės, patyčių pasaulyje.

Tobijo ir Saros namuose nauju žvilgsniu žiūriu į savo tėvus, į patį Dievą, kaip mylintį, atleidžiantį, gailestingą Tėvą. Mažais žingsneliais liaujuosi agresyviai elgtis su savimi, einu meilės sau kelią, mokausi švelniai ir gailestingai žvelgti į save, kaip į nuostabiausią Dievo kūrinį. Tai nėra paprasta ir reikalauja daug pastangų, laiko, kantrybės..., bet šiandien man nėra didesnės laimės, kaip pažinti save, iš naujo, atgauti save, pamilti ir atleisti sau, kaip atleidžia Tėtis.

Moterų savitarpio pagalbos grupės “Viltis” susitikimuose supratau, kad aš nesu auka, ir kad ne visas pasaulis ir žmonės kalti dėl mano problemų. Susitikti su savimi akis į akį man buvo ir yra vienas sunkiausių susitikimų. Neplakti savęs ir atleisti sau – vienas sunkiausių veiksmų. Grupėje atėjau į tiesą apie save, savo santuoką, savo padarytus pasirinkimus, Dievas apšvietė mano žaizdas, kuriomis dariau pasirinkimus su skaudžiomis pasekmėmis. Ilgai kenčiau, net to nesuprasdama, nuo perfekcionizmo, analizės dėl analizės, ilgai gyvenau kaip savo iliuzijų ir minčių įkaitė, aš ir man artimi žmonės kentė mano nesveiką kontrolę, kategoriškumą, perdėtą atsakomybės jausmą, atsakomybės nešimą už kitą, nuolatinį kaltės jausmą kai renkasi kitas, o ne aš ir t.t. Labai dažnai jausdavau praradimo baimę, tarsi bijodavau paleist vadžias, žmones, situacijas.

Grupės dėka apie save visa tai dabar žinau ir einu, mokausi, atiduoti viską Dievui, keisti veiksmu, disciplinuoti save, atpažinti, ką darau ir ką jaučiu, įvardinti savo būsenas ir jausmus. Mano gyvenimas dažniausiai buvo labai chaotiškas, netvarkingas, beveik visada įsiveldavau į destruktyvius santykius, niekad nesugebėjau palaikyti ilgalaikio bendravimo su žmonėmis, jie dažnai keitėsi mano gyvenime, bendravime su žmonėmis nebuvo gylio.

Grupėje einu atleidimą pati sau, kiekvieną dieną stengiuosi taikiai gyventi su savimi, mokausi mylėti, mylėti ne egoistiškai, mylėti žmones dėl to, kad jie yra, mylėti save dėl to, kad jau esu. Mokausi klausytis kito, nepertraukti, užjausti, nedalinti patarimų, kurių žmogus neprašo, nespręsti už kitą arba pagal kitą apie save, mokausi, nesilyginti su kitu, bet priimti savo istoriją kaip vienintelę tokią ir šventą. Grupėje supratau, kad turiu priimti tai, kad viskas, kas buvo praeityje buvo normalu, nes tada gyvenau taip, kaip supratau, tuo metu aš buvau tokia. Šiandien, grupės dėka, jau esu daug laisvesnė nuo praeities šešėlio. Dažniau noriu ir atrandu savyje jėgų priimti sprendimus pati, tai man labai svarbus laimėjimas.

Turiu žemą savivertę ir nepasitikėjimą savimi ir jaučiu, kad kai priimu sprendimą pati, tampu pajėgi gyventi, eiti į priekį, nebijoti, jaučiu kaip pati sau tampu vertingesnė. Mano gyvenime daug daugiau laimės, vidinio džiaugsmo, ramybės, aiškumo, tiesos.

Grupėje išmokau nuolankumo, nesijausti pati svarbiausia, nevadovauti, pasitikėti kitu. Suprasti, kad kitas yra kitas, o aš esu aš, kad aš nesu atsakinga už kito veiksmus ir jausmus, kad kiekvienas žmogus turi gyventi savo pasirinkimų pasekmes, kad perdėtas rūpestis ir savęs pamiršimas - nėra krikščioniškas nuolankumas, ir kad gailestingumas ne visada būna gražus akims ir malonus širdžiai.

A.

Perdėtas jautrumas, nervingumas bei ginčai bendraujant tarpusavyje, negelbstintis fizinis poilsis ir atostogos svetur – buvo pirmieji ženklai, simptomai, kad mūsų širdys kraujuoja, dvasia kenčia. Tarpusavio pokalbiai ir mėginimas suprasti kas vyksta ar kaip reiktų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje buvo bevaisiai, nes pagalbos reikėjo kiekvienam individualiai kaip asmeniui, ir tik vėliau kartu kaip porai.

Atsitiktinai svečiuodamiesi Zarasuose sužinojome, kad Tiberiados bendruomenė patarnauja porų krikščioniškame palydėjime ir su vyru susitarėme, kad turime suteikti vienas kitam galimybę vykti į Baltriškes, įsipareigojant pavaduoti vienas kitą šeimos, vaikų priežiūros reikaluose, o vėliau skirti laiko kartu kaip pora.

Atvykus nebuvo lengva- kita aplinka, įvairūs žmonės, kiekvienas su savo poreikiais, pasiūlyta bendruomenės dienotvarkė, bendra svečiavimosi tvarka, kai kas džiugino, o kai kas kėlė irzulį. Padėdavo nurimti pasivaikščiojimai gamtoje, Šv. Sakramento adoracija, bendra malda, Šv. Mišių šventimas. Pirmuosius pokalbius su palydėtoja Daiva ir broliais Egidijumi, Pranciškumi dialogais sunku pavadinti-pakakdavo tik užkabinti skauduliuką ir pūlinys pratrūkęs išsiliedavo ašarų, nuoskaudų, savęs kaltinimų ar savigailos pavidalu. Išpažintis, atgaila, palydėtojų palaikymas, drąsinimas, priėmimas, užtarimas maldoje, padėjo sugrįžti į besąlygiškai mylinčio Dangiškojo Tėvo glėbį ir atgimti kaip be galo vertingam ir brangiam asmeniui jo akivaizdoje. Tik po šio Kristaus meilės pliūpsnio, stipraus tėviško apkabinimo galima buvo žengti tolyn link konkrečių užduočių, apmąstymų, susitarimų. Žingsnis po žingsnio sustiprėjus ir pradėjus sveikti kiekvienam iš mūsų, poros draugystę sustiprino sutuoktinių savaitgalis, kuomet su palydėtojų pagalba, remiantis į Šv. Rašto žodį, galėjome atnaujinti sutuoktinių įžadus, vienas kito atsiprašyti ir įsivardinti naujas gaires tarpusavio santykių ir draugystės stiprinimui. Susitarėm po kurio laiko pasitikrinti kaip mums einasi ir tai norėtume išsaugoti kaip discipliną, kad pasaulis mūsų neišblaškytų ir nesugriautų tai kas Dievo taip kruopščiai auginta - 17 metų bendro gyvenimo santuokoje, tarpusavio meilėje.

E. ir J.

Mūsų šeimai, abiem su vyru atskirai ir kaip porai, Tiberiados bendruomenė labai artima ir svarbi visoje tikėjimo kelionėj. Abu pastoviai lankydavo me brolius dar iki tampant pora, o vėliau ir susituokus. Net būnant jauniems sutuoktiniams ir svečiuojantis Baltriskėse, lengvai atrasdavom vietą tarp jaunų žmonių. 

Tačiau, prieš porą metų gimus pirmam vaikeliui, pajautėm ir įsivaizdavome, kad ne visada pavyktų prisitaikyti prie jaunimo dienos ritmo Baltriskėse. Taip pat jautėm, kad jaunam žmogui taip pat būtų ne visada lengva priimti kūdikio ar mažo vaiko nuolatinį buvimą. Dėl šių priežasčių teko kuriam laikui atidėti apsilankymą Tiberiados bendruomenėje. 

Išgirdus apie Tobijo ir Saros namus iškart susiruošėm atvykti. Labai maloniai nustebino ne tik namų jaukumas, bet ir komfortas (kuris kartais toks reikalingas turint vaikų) neatsisakant paprastumo. 

Apsistojome šiuose namuose su dar dviem jaunomis šeimomis. Namai padovanojo bendrystės laiką mūsų porai, o kartu ir tarp porų, kurios atvykome. Taip pat džiaugsmu galėjome dalintis ir su savo vaikais, kurie ypač mėgavosi ir gamta, kuri supa šiuos namus.

Tobijo ir Saros namai tarsi įkūnijo tai, kas mums buvo be galo svarbu ir ką nuolat atrasdavom Tiberiados bendruomenėje Baltriškėse - paprastumą, bendrystės erdvę.

Mantas ir Paulina

 

 

Kontaktai

Tel.: (385) 43694

El. paštas: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Adresas

Tiberiados bendruomenė

Baltriškių kaimas

LT-32234 Zarasų rajonas

Parama

Daugiau informacijos rasite čia