Savanorystės metai | Liudijimai

Gyvendamas ir dirbdamas Kaune jaučiausi, kad negyvenu pilnavertiškai, buvo daug rutinos ir skubėjimo, nebuvo laiko apmąstyti savo ateities troškimų. Reikėjo gyvenime kažką keisti, juk nesu medis, galiu vaikščioti ir eiti į priekį. Prieš čia atvykdamas turėjau kelis troškimus, dabar prisidėjo dar keli. Norėčiau pasidalinti ištrauka iš knygos „Laukinis širdyje“, kuri labai įprasmina mano troškimus ir laiką čia: „Kad atgautų savo širdies troškimą, vyras privalo atsitraukti nuo viso savo kasdienybės triukšmo bei įprastų pramogų ir skirti laiko savo sielai. Jam būtina leistis į tyrus į tylą ir vienumą...“ Mano vaikystėje nebuvo tėvo, todėl, manau, neišmokau pats priimti svarbesnių sprendimų, visada plaukdavau pasroviui. Tikiuosi pažinti Dievą kaip Tėvą. Per maldą galima prisiliesti prie Dievo, o per Jį ateina visokios malonės ir žaizdų gydymas.

Čia mokausi daug dalykų, nuo košių virimo pusryčiams iki košių maišymo statyboms. Tikiu, per šiuos metus atsiskleis mano talentai, išmoksiu vertinti laiką, gal net ir pašaukimą atrasiu. Gyvenant šiuos metus gražu matyti, kad galiu prisidėti prie bendruomenės gėrio.

(po 6 mėn.)

Štai ir prabėgo vieni greičiausių mano gyvenime devyni mėnesiai, per kuriuos įvyko tiek daug nuostabių dalykų: tikro džiaugsmo akimirkų, naujų pamokų ir įgūdžių išmokimo. Vis dar atrodo, kad šis laikas buvo kaip atostogos prie ežero su šeima.

Per šiuos metus buvo labai daug įvykių, Dievas veikė per viską, kas supo mane per brolius, maldą, žmones, kurie čia atvažiuoja, darbą. Labai įstrigo didžiosios šventės, šv. Kalėdos ir šv. Velykos – vien pasiruošimas joms su pasninku ir malda buvo tikro laukimo išgyvenimas, o pačios šventės savo liturgija žadą atimančios. Kartu su broliais turėjome nemažai misijų važiuoti į mokyklas. Anksčiau niekada man nėra tekę mokykloje kalbėti apie Dievo veikimą savo gyvenime – tai buvo lyg savo baimių įveikimo metas. Savaitgaliai man buvo patys laukiamiausi, nes atvažiuodavo grupės, kurios atnešdavo truputį triukšmo ir daug džiaugsmo. Turėdavome vaikų ir paauglių savaitgalius, per kuriuos pats pasijusdavau kaip jie, buvo kartas, kai paaugliai susiorganizavo diskoteką.

Darbų įvairovė padėjo išmokti vis naujų dalykų, kurių nemokėjau ar bijodavau bandyti. Per šiuos metus turėjau dvi karvutes, kuriomis tekdavo pasirūpinti – iš pradžių kiek bijodamas eidavau prie jų, bet baigiantis metams buvau tikras ,,karvedys‘‘. Per šiuos metus buvo daug tylos, todėl buvo galima klausytis Evangelijos ir psalmių, per kurias išgirsdavau Dievo žodžius. Buvo galima pamatyti Dievą kūrinijoje visais keturiais metų laikais – taip gražu, kai gali palyginti tą pačią vietą žiemą ir vasarą, kaip kiekvienas metų laikas toks skirtingas. Norisi dėkoti už šiuos metus, kai buvo galima žavėtis mums duoto gyvenimo grožiu. Ačiū Tiberiados broliams už jų misiją ir suteiktą laiką man.

Paulius

"Reikėjo gyvenime kažką keisti"

Gyvenu vienuolyne, ir jeigu man kas nors tai būtų pasakęs prieš trejus metus, tikrai būčiau nusijuokęs ir pasakęs: nebent kai kiaulės išmoks skraidyti. Keista, jos vis dar neskraido, o aš dar 7 mėnesius žadu gyventi su Tiberiados bendruomene.

"Žemės ūkio teologijos universitetas"

Sveiki, Tiberiados laikraštėlio skaitytojai. Esu Algimantas, kilęs iš Vilniaus, bet dar daug laiko praleidau kaime ir Kaune. Iš šio miesto ir atvykau į Baltriškes su kitu Jonu Krikštytoju, kaip jis juokauja, į „Žemės ūkio ir teologijos“ universitetą. Buvimo čia laikas jau beveik pasibaigė – liko pora dienų, tad galima apibendrinti, kas pasiekta, patirta, gauta, atrasta ir kur dar galima tobulėti. Pradėsiu nuo paprastesnės dalies – „žemės ūkio“. Baltriškių šūkis: „pasidaryk pats“. Tad teko daryti tai, ko anksčiau neteko: lakuoti grindis, kepti mėsą, pjauti avį, sodinti runkelius, taisyti avilį, tinkuoti sieną ir t. t. Smagiausia buvo tai, jog broliai nereikalavo tobulumo, pasitikėjo. Tai suteikė drąsos bandyti, klysti, patirti džiaugsmą, kad ir savomis rankomis gali šį tą atlikti.

Na ir Baltriškės yra ne tik mokykla, bet ir gražios gamtos prieglobstis. Viešpats išpildė svajonę pabūti laukinėje gamtoje, kur tyla, ežerai, brandūs miškai ir visokie gyvūnai. Galėjau sau šūkauti miške, maudytis ežere ir t. t. Teologijos mokykla buvo daugiau praktinė, o ne teorinė. Šiek tiek mokiausi iš knygų, šiek tiek iš rekolekcijų grupėms, taip pat iš vienuolių duodamo pavyzdžio. Būnant Baltriškėse buvo gera atrasti mažosios Teresėlės kelelį. Net galėčiau pasakyti, kad visi šie šv. Jono Krikštytojo metai buvo mokykla, kaip praktiškai tuo keleliu eiti.

Į Baltriškes atvykau ieškodamas, kur link kviečia Dievas. Manau, kad jis mane kviečia į atgailą. T. y. iš abejingumo visiems ir visur atsiversti į meilę. Taip pat atvykau į šią bendruomenę ieškodamas savo pašaukimo bei tikrojo Dievo veido – ne griežto ir niekinančio, bet gailestingo ir mylinčio.

Per šį laiką Dievas man buvo labai geras ir suteikė daugybę, daugybę malonių. Jis išlaisvino mano širdį Jam dėkoti, Jį garbinti ir šlovinti. Per pokalbius du broliais bei jų draugais Jis padeda priimti save, nesmerkti savęs. Tiberiados bendruomenė padovanoja džiaugsmą dalintis savo tikėjimu. Kūrėjas suteikia tylą, įstabią gamtą, skanų maistą, sveiką darbą, bendravimo pamokas ir dar daug, daug, daug!

Esu dėkingas broliams, kad priėmė, kad tikrai rūpinosi, už tai, kad buvo kantrūs, suteikė draugystę, palydėjimą ir dar daug ko.

Algimantas

"Grįžimas prie Viešpaties"

Antras mėnuo Tiberiados bendruomenėje, nuostabiai skriejantis laikas tarp gerų žmonių. Būdamas čia išmokstu džiaugtis paprastais dalykais, tokiais kaip valgis ar nauja diena. Malda suteikia džiaugsmo sielai ir protui, gyvenimo vertybės tampa vis šviesesnės, malonesnės.

Mokykloje lankiau tikybos pamokas, ir nors jos atrodė nuobodžios, visada jaučiau, kad yra už žmogų aukštesnė jėga. Tam tikrais gyvenimo periodais nebuvau labai dievobaimingas, todėl pakliūdavau į nemalonias situacijas ir kompanijas, ir tai į mano gyvenimą atnešė daug skausmo ir kančių. Bet Dievo neapleidau, lankydavausi babtistų bažnyčioje, būdavo įdomu pastudijuoti Šventąjį Raštą.

Tikiu, kad Tiberiados vienuolynas yra kaip tik ta vieta, kur pajėgsiu atkurti harmoningą ryši su Dievu ir žmonėmis. Būdamas čia pradėjau pasitikėti gyvenimo vyksmu, mažiau jaudinuosi dėl rytojaus.

Gvidas

2017 m.

„Mano kelias turi eiti per Baltriškes...“

Apie šv. Jono Krikštytojo metus sužinojau labai atsitiktinai, šią vasarą teko susipažinti su vienu vaikinu, kuris papasakojo savo patirtį bei nuotykius per tuos devynis mėnesius, praleistus Baltriškėse. Tada jis savo pasidalinimą reziumavo taip: „esu įsitikinęs, jog kiekvienam vaikinui būtina pereiti karo tarnybą arba gyventi šv. Jono Krikštytojo savanorystės metus Baltriškėse“. Išgirdus pasidalijimą, buvo nuostabu matyti besišypsantį ir džiaugsmo kupiną veidą, kuris leido nutuokti, kaip ten, Baltriškėse, buvo gerai. Tačiau, tik ką baigus biologijos studijas Edukologijos universitete ir sėkmingai įstojus į išsvajotą magistrantūros specialybę VU, šv. Jono Krikštytojo metai man visiškai neatrodė realūs.

Po dviejų mėnesių atsitiktinai prisiminiau vasarą girdėtą pasakojimą apie savanorystę Tiberiados bendruomenėje, tačiau šios minties „neauginau“ ir stengiausi koncentruotis į darbus, kurių buvo apstu. Už kelių savaičių mintis vėl pasibeldė, tada per „akutę“ pažvelgiau į ją – prisiminiau vasarą girdėtą pasakojimą ir taip nejučiomis ji „užaugo“ iki to kad vieną vakarą nuvykau į paprastutę kaimo pirkią susipažinti su broliais. Atbukusioms nuo didmiesčio stiklo – plieno dėžučių akims aplinka buvo egzotiška, nepaisant viso to, buvo jauku. Susipažinus su br. Jonu ir jau gyvenančiu savanorystės metus Antanu – jaunu ir krykštaujančiu – supratau, jog mano kelias turi eiti per Baltriškes. Tad už dviejų savaičių nuo pirmojo susitikimo į šį kaimelį atvykau jau kiek ilgesniam laikui – šv. Jono Krikštytojo metams.

Prabėgo jau pusantro mėnesio ir pradedu suprasti, kad mano atsivežti lūkesčiai dėl šv. Jono Krikštytojo metų sudaro tik nedidelę dalelę viso to, ką jau teko gauti iš Dievo: patys paprasčiausi ūkio darbai, kurie ne tik riebalus degina, bet dar ir moko nuolankumo, dėmesingumo, disciplinos, sutikti įstabūs žmonės, jų atvirumas, nuoširdumas, geranoriškumas, kartais net ir bemiegės naktys šnekučiuojantis sudaro neapsakomai nuostabų bendrystės jausmą, taip pat ir malda... Per visa tai tiek daug patiriama, išgyvenama, išmokstama... Todėl būnant jaunam ir jau krykštaujančiam belieka visiškai Juo pasitikėti ir eiti tolyn, nepamiršti dalintis, taip pat stebėti bei stebėtis, kokius didelius darbus mūsų Dievas nuveikia! Ačiū, Tau, Viešpatie, kad galiu čia būti!

Tautvydas

„Tiesiai iš mokyklos suolo...“

Su Tiberiados bendruomene susipažinau per praėjusių metų jaunimo vasaros stovyklą. Pamenu, likus savaitei iki stovyklos labai nenorėjau ten važiuoti, atvažiavau tik todėl, kad buvau užsiregistravęs prieš mėnesį. Visą stovyklą nebendravau su niekuo, išskyrus vieną brolį, jaučiausi taip, lyg būčiau ne savo vietoje. Bet jaučiau, kad privalau dar kartą čia sugrįžti, taigi tik prasidėjus registracijai į kitą stovyklą vėl užsiregistravau. Ir antras kartas nemelavo, pajutau, kad tai – mano bendruomenė.

Apie šv. Jono Krikštytojo metus sužinojau per pirmąją stovyklą ir, kad ir kaip būtų keista, iš karto nusprendžiau, kad kitais metais noriu juos gyventi. Teko ilgai laukti, sunkiausia buvo laukti paskutinio mėnesio. Ir štai aš jau beveik trys mėnesiai esu Baltriškėse. Atrodo, dar vakar buvo pirma diena, kai dar netikėjau, kad jau esu čia.

Į šv. Jono Krikštytojo metus atvažiavau, galima sakyti, tiesiai iš mokyklos suolo. Šie metai man – gyvenimo mokykla. Jie moko mane tikro gyvenimo. Būdamas mokykloje, nelabai išmokau to, kas reikalinga tikrame gyvenime, dvasiniame gyvenime. O čia per vieną savaitę galiu išmokti daugiau, nei per visus dvylika metų mokykloje. Galiu išmokti, kas man naudinga, o ne tai, ką kiti nori, kad mokėčiau. Šie metai man yra puikus pasiruošimas tikram suaugusio žmogaus gyvenimui. Tai geriausias būdas išmokti gyventi su Dievu.

Antanas

2016 m.

Tiberiados bendruomenę atradau praeitų metų pavasarį, o Jono Krikštytojo metai man prasidėjo kaip trečias apsilankymas joje. Galimybė gyventi šiuos metus bendruomenėje – tai Dievo dovana, kurios, kaip tik tuo metu, troško mano širdis – norėjau sustoti ir apmąstyti savo gyvenimą,  pabandyti suprasti ką turiu daryti toliau, kur Viešpats mane veda ir kodėl nesu laimingas ten, kur esu. O dabar žinau, kad  tam trukdė nemėgstamas darbas, beprasmės veiklos, kompiuteris ir kiti dirgikliai.

Jei reikėtų apibūdinti šiuos metus vienu sakiniu, sakyčiau: tai iki šiol geriausi metai mano gyvenime. Jie buvo lyg patirčių ir žinių mišinys, koncentratas, vedantis į geresnį savęs pažinimą, gilesnį tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Gyvendamas bendruomenėje patyriau stiprią bendrystės patirtį, nuo atvykimo į bendruomenę užsimezgė ryšys tarp manęs ir Martyno bei Lino, su kuriais drauge gyvenome Jono Krikštytojo metus, kartu su broliais gyvenome kaip viena didelė šeima, jausdami brolių pasitikėjimą ir pasitikėdami vienas kitu, su nuoširdžiu bendravimu, bendra malda, darbu, per paskaitas ir mokymus teikiamomis žiniomis ir nuotykiais evangelizacinėse misijose ir piligriminėse kelionėse.

Bendruomenė – lyg šiltnamis, kuriame, būdamas Dievo artumoje, galėjau matyti ir atpažinti, ko manyje trūksta, kas sužeista, kas sugadinta ir prašyti išgydymo maldoje, nagrinėti tai pokalbiuose. Supratau, kad daugelis baimių ir susikaustymų ateina iš patirčių ir per jas patirtų žaizdų.

Žmonės, kurie čia atvykdavo – bendruomenė plačiąja prasme – daugiausia jaunimas, savo tikėjimu, atvirumu ir meilės liudijimu išmokė mane lengviau priimti kitą ir save. Įvairių žmonių, krikščioniškų šeimų liudijimai ir jų gyvenimo su Dievu pavyzdys sustiprino mano tikėjimą.

Daug vidinių patirčių sunku aprašyti, ypatingas jausmas jausti, kaip keitiesi viduje, kaip veikia malda, jausti ir matyti Šventosios Dvasios veikimą. Tą patirtį, pajutimus ir nuotykius, kuriuos patyriau, sunku apsakyti, o juo labiau sutalpinti į kelis sakinius. Taigi čia atradau Dievo artumo ir malonių patirtį stiprinančią tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, atradau bendruomenę, brolius ir seseris ir antruosius namus, kur visą laiką būsiu laukiamas. Tai didinga.

Dėkoju Dievui už Tiberiados brolius ir šią patirtį.

Tadas

Vykdamas į Baltriškes jaučiau, kad palieku viską kas buvo iki šiol ir leidžiuosi į naują gyvenimą. Buvo neramu. Tiberiados bendruomenė nebuvo pažįstama. Bet širdyje už baimę stipresnis buvo pirmą kartą gyvenime taip stipriai pajaustas supratimas, kad darau tai, ko Dievas nori.

Pirmiausia mumis, „Jonais Krikštytojais“, rūpinosi brolis Mišelis. Jis puikiai mus nuteikė šiam nuotykiui. Drąsino atiduoti savo gyvenimo vairą į Jėzaus rankas, priminė, kad daug svarbių Biblijos asmenų prieš pradėdami svarbią misiją pirmiau pasitraukdavo į dykumą.

Dykuma. Vieta kur susitinki su savimi. Ir tas susitikimas man buvo sunkus. Ilgą laiką mane gyvenime kamavo nepilnavertiškumo ir beprasmybės jausmas. Pats buvimas su savimi nebūtų nieko pakeitęs, nes ir anksčiau tekdavo pabūti vienumoje, tyloje. Bet kas darė teigiamą įtaka, tai malda – bendravimas su Dievu. Tai tikrai buvo pats didžiausias mano atradimas per šiuos metus. Ir anksčiau melsdavausi, bet niekada nejausdavau tokio Dievo artumo. O tas artumas labai gydo. Vaisius mačiau ne tik savyje, bet labai aiškiai jie matėsi ir per brolius. Prieš šiuos metus man atrodė normalu kasdienybėje susidurti su prasta nuotaika. Būdavo, kad išeidavau padirbėti su broliais nelabai patenkintas, irzlus. Ir didelė nuostaba apimdavo matyti juos diena iš dienos su džiaugsmu išgyvenančius paprastą kasdienybę. Įsitikinau, kad žmogus susitaikęs su savimi ir su Dievu labai natūraliai pradeda viskuo džiaugtis, viskuo stebėtis, viskuo viltis...

Antra paguoda ir stiprybės šaltinis buvo broliški santykiai su broliais bei kitais vaikinais, gyvenančiais Šv. Jono Krikštytojo metus – Tadu ir Linu. Skyrėme daug laiko bendravimui ir tai buvo labai gera. Anksčiau neskirdavau daug laiko bendravimui su artimaisiais, būdavau pasinėręs į savo reikalus, darbus, ateities planus. Dabar žinau, kad tai buvo klaida.

Labai džiugino visi svečiai. Nežinau kitos vietos, kur būčiau galėjęs susipažinti ir šiltai bendrauti su tiek daug žmonių. Prieš šiuos metus, man būdavo gana sunku palaikyti draugiškus santykius. Melsdavau Dievo, kad siųstų man draugų ir išmokytų draugystės. Ir štai, atradau, kad Kristuje visi esame viena šeima. Baltriškėse užsimezgė draugiški ryšiai su daug žmonių. Ačiū visiems už bendrystę, už labai gražų paprastumą, už atvirumą, už juoką, už kvailystes ir rimtus pokalbius.

Šiame trumpame pasidalinime nėra vietos papasakoti apie konkrečias patirtis, kurios stipriai palietė. Jų buvo labai daug. Kai gyvenimo vairas yra Kristaus rankose, tai kelionė tampa pilna malonių netikėtumų! Patyriau, kad Kristus daug geriau žino, ko mums labiausiai reikia ir kaip tai pasiekti.

Martynas

Neretai nesusimąstome, tik skubame ir bėgame pirmyn, o kur bėgame, į ką bėgame, paklausti negebame atsakyti, bet bėgame toliau. Pasirinkdamas gyventi Tiberiados bendruomenėje šv. Jono Krikštytojo metus, aš nežinojau ko tikėtis, tik žinojau, kad turiu sustoti ir atrasti ramybę. Atvykęs į Baltriškes čia radau lietuvišką kaimą – nedidelį, jaukų ir tylų. Šioje vietoje, kur įsikūrę broliai suteikė man tylą, kurioje galėjau nurimti savyje ir savo mintyse. Mano gyvenime maldos nėra buvę tiek daug kiek patyriau per šiuos metus. Supratau kiek ji yra svarbi mano širdžiai ir dvasiai. Norėjosi pasilikti maldoje ir vienumoje, tačiau broliai gyvena subalansuotą gyvenimo būdą, kuris susideda iš kelių dalių: darbo, maldos ir misijų.

Ilgainiui teko įsitraukti į visas veiklas ir džiaugiuosi, kad galėjau trumpam tapti bendruomenės dalimi, kuri įnešė ir truputi savęs tiek darbuose, tiek misijose ir taip pat savaitgalinėje brolių veikloje. Savaitgaliais atsigaudavau lyg vaikas, nes galėdavau būti su jaunimu ar šiek tiek vyresniais žmonėmis, su kuriais ieškodavau ir kuriems dėkoju už galimybę atrasti save iš visai kitų pusių. Per darbus ir misijas, į kurias keliaudavome, atradau ir Dievo buvimą šalia manęs. Su juo ieškojau ir ieškau gilesnio ryšio, nes neretai jį prarandu ir tenka vėl Jo ieškoti – net tokioje vietoje. Broliai suteikė ir leido pagilinti savo turimas žinias teologijos, filosofijos ir Šventojo rašto pažinime. Taip gilinomės į tai, kas yra krikščioniškasis tikėjimas, ir kas yra kertinis tikėjimo akmuo. Neretai su Tadu ir Martynu pradiskutuodavome ištisas valandas vien tik apie Šventojo rašto mintis, žinoma tiek bediskutuojant nueidavome ir iki juokų, kurių turėjome šiais metais tikrai daug, taipogi šie juokai mums leido pažinti vienas kita giliau ir sustiprinti mūsų ryšį ir naujai užgimusią draugystę.

Džiaugiuosi, kad aplinkybės lėmė atvykti į Tiberiadą. Šiais savanorystės metais patyriau daug bendrystės tiek su broliais diskutuodamas, mokydamasis iš jų broliškos bendrystės ir savitarpio supratimo, tiek su Martynu ir Tadu išgyvendami savo mažą bendrystę. Galiu tik dėkoti visiems, kuriuos sutikau per šiuos metus. Didžiausia padėka broliams už jų meilę ir pavyzdį sekant Kristumi. Su brolių ir Dievo pagalba jaučiuosi sutvirtėjęs tikėjime ir savo gyvenime atradęs daugiau ramybės. Ačiū jums, broliai.

Linas

2015 m.

Jau prabėgo du trečdaliai Šv. Jono Krikštytojo metų. Tai pakankamai laiko, kad galėčiau įvardyti dovanas, kurias gavau per šį pusmetį Baltriškėse. Bet prieš tai pasidalinsiu priežastimis, kurios mane čia atvedė.

Atvažiavau pagyventi Baltriškėse, nes norėjau keisti savo gyvenimą, bet vienas pats nesugebėjau (ir nelabai žinojau, kaip keisti). Taip pat norėjau atsitraukti nuo studijų, miesto ir pagyventi kaime. Norėjau bendruomeninio gyvenimo su apibrėžta dienotvarke. Troškau suprasti, kur mane Dievas kviečia (koks mano pašaukimas).

O dovanos, kurias gavau, yra:

  • misijos mokyklose ir kitur;

  • susitikimai su įvairiais žmonėmis, kurie atvažiuoja į Baltriškes arba kuriuos aplankėme;

  • brolių pasitikėjimas manimi, kuris suteikia pasitikėjimo savimi;

  • patyrimas, kad dienotvarkė išlaisvina;

  • palankios sąlygos labiau apmąstyti savo gyvenimą, santykį su Dievu, troškimus, baimes, abejones, svajones;

  • iki tol niekada nedirbti darbai;

  • susipažinimas su Tiberiados bendruomene, apie kurią anksčiau buvau tik truputį girdėjęs.

Gyvenimas Baltriškėse padėjo labiau pažinti save, o tai, manau, yra labai svarbu norint suvokti savo pašaukimą. Džiaugiuosi, kad Dievas atvedė mane gyventi Šv. Jono Krikštytojo metus Tiberiados bendruomenėje. Prašau Jūsų maldos, kad išgirsčiau Dievo raginimus ir į juos atsiliepčiau. Ačiū!

Tautvydas

Per šiuos metus išmokau labiau pasitikėti savimi, bendrauti su žmonėmis. Daugiau pradėjau bendrauti su nepažįstamais, ko anksčiau vengdavau. Man labiausiai čia patinka rankų darbas ir brolių pasitikėjimas visuose darbuose. Taip pat patinka priimti svečius, juos apgyvendinti ir patarti. Daugiausiai padedu broliams miške prie malkų, bet pasitaiko įvairių darbų – prižiūrėti gyvulius (labai smagu!), malti miltus, padėti statybose. Kasdienė malda padeda giliau gyventi su Jėzumi Kristumi, būti jo artume. Šiuo Velykų laikų per maldą vis labiau atrandu Kristaus kančią, įsigilinu į ją. Kartu su broliais buvome misijoje Kaune, kalėjime. Šiek tiek jaudinausi, kai reikėjo liudyti - tai buvo mano pirmoji misija.

Gedvydas

2014 m.

Ramybė jums! Esu Jonas iš Šiaulių, man 20 metų ir dar su keturiais juokais pramintais „pusbroliais“ gyvenu Jono Krikštytojo metus. Metus mokiausi vaidybos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai specialybė, kur esi verčiamas drauge su savo personažu abejoti viskuo, kas aplink, tam, kad atrastum tiesą iš naujo. Atsidūręs netikinčių draugų būryje stipriai susvyravau besirinkdamas vertybes. Tad būdamas akademinėse atostogose nutariau sodinti sėklą geroje dirvoje, kurioje sėklos dygimas augina kantrybę, bet kurios vaisiai matomi ne tik Rojuje! Tai nuostabus ženklo iš dangaus laukimas bei savojo pašaukimo ieškojimas.

Jonas

Esu Antanas iš Telšių – Žemaitijos sostinės. Man 20 metų. Esu įgijęs vidurinį išsilavinimą. Atvykau į Baltriškių Tiberiados bendruomenę gyventi Jono krikštytojo metus, nes ieškau gyvenimo pašaukimo ir taip pat noriu sustiprinti savo tikėjimą. Šiame vienuolyne gyvenu jau beveik 3 mėnesius ir tikrai džiaugiuosi čia būdamas.

Čia gyvenant galima daug ko išmokti iš brolių: ūkininkavimo, žemdirbystės, statybos darbų, taip pat bendravimo, nuoširdumo, paprastumo, nuolankumo ir meilės. Man ši vieta yra tikėjimo, krikščioniško gyvenimo mokykla.

Antanas

Esu iš Kauno. Baigiau Kauno technikos kolegiją, kur įgijau automobilio techninės priežiūros jaunesniojo inžinieriaus specialybę. Baigęs mokslus dirbau įvairius darbus. Visur sutikdavau Dievą ir Jo buvimo ženklus. Ilgus metus ieškodamas visiškos laimės ir savęs įprasminimo gyvenime, sutikau Jį netikėtoje vietoje – savo širdies kambarėlyje. Tai buvo nuostabus laikas. Tik vėliau pradėjau suprasti, kokia dovana būti Dievo vaiku. Pašaukimo ieškojimas atėjo dar po kelerių metų buvimo Bažnyčioje ir po mamos mirties. Tik tada ėmiausi konkrečių veiksmų tam pašaukimui išgryninti. Taip Dievas mane atvedė į šią bendruomenę, kurioje dabar esu. Jono Krikštytojo metai puiki proga pažinti save ir Dievą. Manau, Viešpats parodys kelią.

Marius

Esu belgas, baigęs agronomo mokslus. Tiberiados bendruomenę pažįstu apie penkerius metus. Į Lietuvą atvykau rugsėjo 24 dieną. Kas labiausiai įstrigo per šiuos tris mėnesius? Pirmiausia, pažintis su vienuoliniu gyvenimu. Taip pat atvykstančių žmonių priėmimas ir, svarbiausia, ryšys tarp dalyvaujančių stovyklose jaunuolių ir bendruomenės.

Stebėdamas tuos jaunuolius, atradau kitokią Bažnyčios pusę. Ne Bažnyčios kaip institucijos, bet gyvosios ir giliai žmogiškos Bažnyčios.

Alain

Esu Donatas iš Kretingos rajono, man 23 metai. Studijavau KTU statybos inžineriją ir muzikos technologijas, bet nusprendžiau studijas nutraukti ir atvykti į Baltriškes pas broliukus ieškoti savo tikrojo pašaukimo. Prieš atvykdamas čia maniau, kad didžiausi iššūkiai bus gyvenimas su nepažįstamais žmonėmis ir kaskart vis naujų žmonių apsilankymas vienuolyne, bet pagyvenęs čia supratau, kad gyvenimas bendruomenėje mane praturtina dvasiškai, neleidžia būti vienišam, o vis naujų žmonių apsilankymas suteikia galimybę juos pažinti, padėti jiems, dalintis patirtimi, o, svarbiausia, plečiasi naujų draugų ratas. Taip pat Baltiškėse smagu mokytis ir mokyti kitus, kiekvienas turime talentų, kuriais dalijamės, atsiskleidžia ir nauji talentai. Manau, išvykdami būsime patobulinę savo kulinarijos, statybos, ūkininkavimo, retorikos įgūdžius. Tikiuosi rasti savo tikrąjį pašaukimą, bet kol kas galvoje tik chaosas.

Donatas